Žemėlapis - Kaluga

Kaluga – miestas vakarų Rusijoje, Vidurio Rusijos aukštumoje, kairiajame Okos krante, 160 km į pietvakarius nuo Maskvos; srities centras. Upių prieplauka, geležinkelio stotis, oro uostas.

Išvystyta mašinų, metalo, medienos, chemijos, lengvoji, statybų pramonė. Yra valstybinis pedagogikos universitetas, dramos teatras, muziejai (dailės, kraštotyros, K. Ciolkovskio, kosmonautikos istorijos). Stovi daug cerkvių (Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Kosmo ir Damiano cerkvės XVIII a., Švenčiausiosios Trejybės soboras 1819 m.). Išlikęs akmeninis tiltas, Korobovų gyvenamasis namas (1697 m.). Miesto vakariniame pakraštyje yra kurortinė vietovė – Kaluga Boras.

Kalugos vietovardis neiškios kilmės: bandytas vesti iš sen. rusų калыга ('gardas, tvora' arba 'gatvė') arba калуга ('pelkė, klampynė' ir 'pusiasalis'), tiurkų калыган ('iškyšulys, aukštuma, kaukaras'), finougrų халига ('gūdi miško vieta').

Įkurta kaip pasienio tvirtovė Maskvos kunigaikštystės pietvakariuose valdant Simeonui, pirmąkart minima 1371 m. Ldk Algirdo laiške. Iš pradžių buvo žinoma kaip Simeonovo tvirtovė (Симеоново городище), buvo Jačenkos upės pusiasalyje, galbūt dėl to vėliau ir imta vadinti Kaluga. XIV a. įėjo į Možaisko kunigaikštystę. 1408 m. prie Kalugos sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės Ugros taika. Per 1427 jėgos demonstravimo žygį per Rusios žemes Kalugą pasiekė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. 1505–1518 m. Kaluga buvo dalinės kunigaikštystės sostinė.

1606–1607 įvyko žymus I. Bolotnikovo vadovaujamas valstiečių sukilimas. 1610 m. Kalugoje apsistojo ir buvo nužudytas Dmitrijus Apsišaukėlis II. Nuo 1796 m. – Kalugos gubernijos centras. 1930 m. tapo srities centru.